Judantys vaizdai Sapiegų rūmuose: Agnieszka Polska

Berlyne gyvenančios lenkų menininkės Agnieszkos Polskos videodarbai įtraukia žiūroves (-us) į hipnotizuojančią kelionę po daugiasluoksnius, animacijos technikomis ir skaitmeninėmis technologijomis konstruojamus dirbtinius, tačiau kartu ir labai pažįstamus pasaulius. Ankstyvuosiuose savo darbuose menininkė sutelkė dėmesį į primirštus avangardinio meno istorijos epizodus, meno galias ir meninink(i)ų atsakomybę, o naujausiuose nagrinėja žmonių ir kitų gyvybės formų bei sociotechnologinių infrastruktūrų sampyną, apmąsto ekologinę pasaulio būklę ir jo ateitį. Visoje Polskos kūryboje itin svarbus pasakojimo dėmuo. Laviruodama tarp melancholijos ir ironijos ji neleidžia žiūrovėms (-ams) nurimti ir kviečia aktyviai sąveikauti su kūriniu bei reflektuoti savo pačių jausmus ir patirtis dinamiškai besikeičiančiame pasaulyje.

Vizualiųjų menų kūrėja Agnieszka Polska savo filmuose ir kompiuterinės medijos darbuose analizuoja individo bei jo socialinės atsakomybės klausimus informacijos srautų valdomoje aplinkoje. Menininkės darbai pristatyti įvairiose tarptautinėse erdvėse, tarp kurių – „New Museum“ ir MoMA Niujorke, Pompidou centras ir „Palais de Tokyo“ Paryžiuje, „Tate Modern“ Londone ir „Hirshhorn“ muziejus Vašingtone. Jos personalinės parodos vyko „Hamburger Bahnhof“ Berlyne, Varšuvos Modernaus meno muziejuje, „Frye“ meno muziejuje Sietle, „Nottingham Contemporary“ Notingame, Zalcburgo „Kunstverein“ ir kitur. Polska dalyvavo 57-ojoje Venecijos bienalėje, 11-ojoje Gvangdžu bienalėje, 24-ojoje ir 19-ojoje Sidnėjaus bienalėse bei 13-ojoje Stambulo bienalėje.

Programa:

•  „Gėlių knyga“, 2023, 9 min. 38 sek.

Šiame trumpametražiame mokslinės fantastikos filme pasakojama alternatyvi žmogaus ir augalų ekologijos istorija. Joje įvairios gėlių rūšys ir žmonės tūkstantmečius egzistavo glaudžioje simbiozėje. Filmas sukurtas panaudojus dirbtinio intelekto sugeneruotus vaizdus, jam pirmiausia „sumaitinus“ rastus 16 mm kino juosta nufilmuotus žydinčių gėlių kadrus. Polskos kūrinys yra ir ekofeministinė pasaulio kūrimo fantazija, ir svarstymas apie kino bei tradicinio pasakojimo ateitį.

•  „Tobuli gyvenimai“, 2019, 14 min. 6 sek.

Filme „Tobuli gyvenimai“ Agnieszka Polska apmąsto 1990 m. vykdytą kontrolinį eksperimentą, atliktą kosminiam laivui „Galileo“ praskriejant pro Žemę pakeliui į Jupiterį. Eksperimento metu mokslininkai siekė išsiaiškinti, ar iš „Galileo“ siunčiami duomenys patvirtins gyvybės egzistavimą Žemėje. Šis filmas sukurtas kaip hipnotizuojanti daugiasluoksnio turinio esė, kurioje dinamiškai sumontuoti keli filmuotos medžiagos sluoksniai, o garso takelis, primenantis videožaidimų muziką, sukuria melancholišką atmosferą. Šis poetinis koliažas – tai šimtų trumpų vaizdo įrašų rinkinys, vaizduojantis įvairias žmonių gyvenimo scenas – nuo verslo susitikimų, poilsio gamtoje ir grupinės terapijos iki santuokos, vienatvės ir nusikaltimų. Filme vaizduojamos itin dirbtinės ir sunkiai tikėtinos situacijos tarsi kvestionuoja patį gyvybės egzistavimą, patvirtindamos vakarietišką idėją, kad gyvenimas yra iliuzija.

•  „Naujoji saulė“, 2017, 12 min. 19 sek.

Šiame animaciniame videokūrinyje įkūnijama žvaigždė – Saulė – vaikišku veidu ir ausiai maloniu balsu. Pasinerdama į pusiau išdainuotą poetišką monologą Saulė rodo kelią savo mylimajam – žmogui. Sykiu ji perteikia niūrią ir nerimą keliančią žlungančio pasaulio viziją, kur vieninteliai ilgalaikiai ir nekintantys dalykai yra žodžiai bei kalba. Kalbėdama Saulė žongliruoja įvairiais stiliais ir nuotaikomis – nuo pakilių ir emocingų išpažinčių iki žaismingos, kiek paikos stendapo komedijos, o baigia dainos „I Got Love“ iš 1970 m. miuziklo „Purlie“ interpretacija. Saulės monologe paliekama erdvės vilčiai ir pabrėžiama žodžių kaip socialinės atsakomybės įrankių svarba.

• „Mano mažoji planeta“, 2016, 7 min. 57 sek.

Šis filmas – alegorinis pasakojimas apie visuomenę, kurioje laikas matuojamas remiantis aplink planetą besisukančių kasdienių daiktų judėjimu; tarp jų – „Marlboro“ cigaretės nuorūka, butelio dangtelis ir pleistras. Pasakotojas su humoru komentuoja visuomenėje diegiamų normų konvencionalumą ir sąlygiškumą.

• „Ateities dienos“, 2013, 29 min. 30 sek.

Absurdiškame ir melancholiškame videokūrinyje „Ateities dienos“ animacijos elementai susipina su Švedijos Gotlando saloje nufilmuotais vaizdais. Menininkė sukūrė fiktyvų „pomirtinį menininkų pasaulį“, kuriame po mirties susitinka skirtingų kartų kūrėjai. Tarp jų – svarbios XX a. meno pasaulio figūros, tokios kaip Lee Lozano, Charlotte Posenenske ir Bas Jan Ader, bei keli pamiršti lenkų menininkai ir teoretikai, pavyzdžiui, Włodzimierz Borowski ir Jerzy Ludwiński. Aktoriai dėvi kaukes, primenančias jų įkūnijamus personažus, o jų dialogai konstruojami remiantis šių asmenybių citatomis. Po susitikimo fantasmagoriškame peizaže vyksta diskusijos, kuriose nagrinėjamas žmogaus didybės troškimas ir pernelyg menka meno įtaka sprendžiant socialinius klausimus.

Filmai rodomi vienas po kito. Pirmas seansas prasideda 11 val. Programa kartojama 12.30, 14.00, 15.30 ir 17.00 val. Bendra kiekvieno seanso trukmė – 1 val. 15 min.

Bilietai čia.