Džiazo šokio ir muzikos spektaklis „Lindyhopera“

Gyvai atliekama muzika, džiazuojantys, kone balsu kalbantys kūnai, laisvės ir siautulio pojūtis, šokio spinduliuojamas grakštumas, elegancija – tai „Lindyhopera“, kuri ištrauks iš kasdienybės, pažadins snūduriuojančią gyvastį, perpils miegantį kraują. Visa tai ir nuotaikingą vakarą garantuos vintažinio džiazo ansamblio „The Schwings Band“ energija, choreografės Elzės Višnevskytės suprojektuota judesio architektūra, kompozitoriaus Remio Rančio džiazo, svingo kaskados.

Spektaklio pagrindinis dramaturgas yra kūnas, o tiksliau – Vilniaus senojo teatro aktoriai ir jų kūnai. Režisierius – muzika ir ritmas. Ne veltui džiazas, svingas yra tapę laisvės sinonimais, o lindyhopas neabejotinai yra laisvės repeticija. Džiazo šokiai (čarlstonas, black bottom, stepas, lindyhopas, triukai, solo džiazas, balboa etc.) ir gimė iš išsilaisvinimo ir džiaugsmo poreikio, poreikio tuo džiaugsmu dalintis.

Svingo muzika turi aiškiai apibrėžtą muzikinę formą, struktūrą, ją muzikantai žino ir seka, tačiau joje esama erdvės improvizacijai, saviraiškai. 1930-aisiais, svingo suklestėjimo metais, afroamerikiečiai taip pat gyveno įtampoje tarp struktūros, disciplinuotos kasdienybės ir laisvės, t. y. galimybės šokti ir improvizuoti. Džiazas yra visoks ir visur, jo kalba pagrįsta ritmika, improvizacija, individualumu ir ekspresija. Šie elementai turi galią kurti identitetą, ryšį su savimi ir kitu. Džiazo šokiai gimė, vystėsi kaip klubiniai šokiai, bet buvo šokama tiek gatvėse, tiek namų svetainėse. Lindyhopas – itin energingas porinis šokis, gimęs dar 1920-aisiais Harleme, Niujorke, juodaodžių bendruomenėje.

Gretos Skaraitienės nuotrauka

Bilietus galite įsigyti čia.