Menininkų grupės „Post Ars” paroda „Sankrova”
Bus ar nebus rytojus, grupė „Post Ars“ augina gyvybės medį. Kažką savotiškai sėja, sėklos krenta tiesiai į dangų. Ir kas iš jų išaugs? Ar gims naujas pasaulis? O gal viskas nugarmės pragaran, kur vien puvėsiai, degėsiai ir civilizacijos atliekos? Netikrumo laike deformuojasi tiesa, bet išlieka tikėjimas meno / nemeno / antimeno galia ir sarkazmo sutramdyta viltis. Laisvas menininko gestas įstringa spygliuotos vielos penklinėje ir suskamba nepamatuoto optimizmo nata.
„Post Ars“ susibūrė 1989 m., jauniems menininkams užsimojus perimti tarpukario grupės „Ars“ ryžtą ir kurti naują epochą atgimstančioje Lietuvoje. Suvokta, kad „pokyčiai mene būtini, ir kas, jeigu ne mes, juos inicijuos?“ Tikėtasi apčiuopti bendražmogiškus egzistencijos matmenis pažeidinėjant sovietmečiu susiaurinto meno ribas. Pagelbėjo „Fluxus“ žaidimai, dadasemiotika ir charmsiška prasmės dekonstrukcija. Į meno žodyną įtrauktos sąvokos „instaliacija“, „akcija“ ir „performansas“, išmėginti muzikiniai veiksmai, asambliažas, tekstai ir poligrafija, dizainas, pedagogika, videomenas, fotografija, tvarumo atsisakiusi skulptūra, transformacija ugnimi. Ir žemės menas – 1993 m. Vokietijoje, Europos bienalėje „Niederlausitz II“, pabėgių „Partitūra“ net laimėjo Didįjį prizą. „Post Ars“ galima laikyti ir meninio tyrimo pradininkais.
Iš pradžių siekta į „Post Ars“ veiklą įtraukti kuo daugiau įvairių sričių menininkų. Jie sukviesti į steigiamąją konferenciją-hepeningą ir parodą Šiuolaikinio meno centre. Vėliau daugeliui nuėjus savais keliais nusistovėjo grupės branduolys: Aleksas Andriuškevičius, Robertas Antinis, Česlovas Lukenskas ir Gintaras Zinkevičius. Tačiau rengiant parodas ir hepeningus, sudarant savadarbes knygas buvo kviečiami talkininkai ir svečiai. Tęsiant tradiciją, šįkart dalyvauja Laima Kreivytė ir 2005 m. jos suburtos „Cooltūristės“ – sportiškai „vėsios“ kultūros turistės iš kosmoso, kurioms keista, kad nepripažįstamos lygios teisės visoms homo sapiens atmainoms. „Cooltūrisčių“ intervencijos parodoje atskleis mūsų laiko poetinius sąskambius, prasmės pertrūkius ir sankrovas.
Per 36-erius metus išsišakojęs medis duoda vaisių. Tačiau griūvant pasauliui metas vėl iškelti „Post Ars“ vėliavą – kas apgins dvasios laisvę, jei ne menininkai?
