Albert Camus „Kaligula“, rež. Jokūbas Brazys

Albertʼo Camus filosofinės pjesės „Kaligula“ siužetas istorinis, tačiau ją laikyti tradicine istorine drama būtų labai netikslu. Rašytojui „Kaliguloje“ labiausiai rūpėjo koncentruotai išreikšti savo filosofijai ir meninei sąmonei būdingas neigimo ir teigimo, absurdo ir maišto, vilties ir tikėjimo idėjas.

Romos imperatorius Kaligula išgyvena savo sesers ir sugulovės Druzilos mirtį. Akistata su mylimo žmogaus netektimi pakeičia Kaligulą, o labiausiai jo paties santykį su aplinkiniais, požiūrį į Romos imperiją. Kaligula ima kelti vaidus ir žudyti – žūsta begalės veidmainių, prisiplakėlių ir nekaltų jų artimųjų. Pjesė baigiasi moraliniu Kaligulos nuopuoliu ir dviguba išpažintimi – savo meilužei Kesonijai ir sau pačiam.

Draminiu veiksmu, herojaus ambicingu šaltakraujiškumu ši pjesė sukrečia ir šiandien, verčia apmąstyti valdžios ir individo santykį, kreipia dėmesį į šiandienos kontekstą. Pjesė išlieka aktuali, kalbanti apie žmonių išgyvenimus ir santykius su autoritetu bei moralines dilemas šiuolaikiniame pasaulyje. Kaligula čia – figūra, ieškanti naujo kelio, radikalių pokyčių, krauju apvalant senąjį pasaulį.

„Spektaklio veiksmas vyksta teatro kavinėje. Tai miglota tarpinė zona, mikrokosmas, kur susilieja tikrovės ir iliuzijų bangos. Kaligulos veiksmai – lyg meninė nesantaika – atskleidžia tamsiąją žmogaus prigimties ir sąmonės pusę.“ (Jokūbas Brazys)

Spektaklis rodomas lietuvių kalba su rusiškais titrais