Nekursi sau atvaizdo. Priesakai, kasdienybė ir slinktys

Žydų vizualusis menas, kaip vienatinio Dievo akivaizdoje kuriamas simbolis, ne visada atitiko Vakarų  dailės sampratą ir formavosi stipriai veikiamas religijos, ypač antrojo Dievo įsakymo bei skirtingo ir kintančio jo išaiškinimo. Sinagogų interjerai, ritualiniai ir kasdien naudojami objektai, knygos dažnai būdavo dekoruojami vengiant figūrinių kompozicijų, pasitelkiant animalistinius, augalinius motyvus ir ornamentus, kurie turėjo reikšminių nuorodų į įvairiausius šventraščius, maldas, pasaulėžiūrą.

Neabejotiną įtaką dailei darė ir tai, kad žydai buvo diasporoje, greta gyvenusių tautų tradicijos. XVIII a. pab.–XIX a. visoje Europoje įsibėgėjusi modernizacija, Haskalos platinamos idėjos ir kiti istoriniai įvykiai neišvengiamai ėmė keisti ir žydų dailės suvokimą. Naujos minties slinktys įgalino žydus laisviau ir aktyviau kurti vizualųjį meną, plėtėsi vaizdavimo technikos, o kūrinių siužetai darėsi įvairesni. Suklestėjo žydų skulptūra, tapyba, grafika. Čia skleidėsi modernėjančio pasaulio vizijos ir formos, kurios derėjo ir dažnai pynėsi su žydų folkloro elementais, ryškėjo savos tapatybės paieškos.

2025 m. YIVO instituto įkūrimo Vilniuje šimtmečio proga rengiamos parodos atspirties tašku tapo antrasis Dievo įsakymas ir jo skirtingos interpretacijos judaizmo tradicijoje ir krikščioniškoje civilizacijoje. Dailėje atsiskleidžia tautų tarpusavio santykiai – būti skyriumi, egzotizuoti, smalsiai „žiūrėti pro rakto skylutę“, siekti supanašėti, o supanašėjus nenumaldomai ieškoti naujų nuosavos tapatybės raiškos būdų. Tad ši paroda ne tik pristato tradicinės žydų dailės palikimą ar greta koegzistavusių kultūrų tarpusavio ryšius, atsispindinčius meninėje erdvėje, bet ir suvienija bendram tikslui saugoti, studijuoti, skleisti ir įamžinti žinias apie litvakų kultūrą ir istoriją – vieną iš svarbiausių prieš šimtmetį iškeltų YIVO tikslų.