Pranas Tamašauskas | Prisiminimų spalvos

Maloniai kviečiame į Prano Tamašausko tapybos parodą „Prisiminimų spalvos“

Pranas Tamašauskas (1919 – 2005)

Savo tapytojo kelią jis pradėjo Kauno meno mokykloje, kur įgijo pagrindines tapybos žinias iš tokių garsių Lietuvos menininkų kaip Adomas Galdikas ir Antanas Žmuidzinavičius. Vėliau studijas tęsė Vilniaus dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija), kur formavosi jo individualus braižas. Nuo 1960 metų jis aktyviai dalyvavo įvairiose dailės parodose, nuo 1980 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Peizažas – jo kūrybos pagrindas, čia jis galėjo nevaržomai perteikti spalvų harmoniją, gamtos virsmą ir metų laikų kaitą. Dailininkas ypatingą dėmesį skyrė medžiams – jie jo darbuose dažnai tampa pagrindiniais kompozicijos elementais, dominuojančiais pirmuosiuose planuose, tarsi tylūs gamtos stebėtojai, liudijantys laiko tėkmę.

Menininkas savo kūryboje įkvėpimo sėmėsi iš aplankytų vietovių ir Lietuvos gamtos vaizdų skirtingais metų laikais. Jo kūryba atspindi ne tik gamtos grožį, bet ir dailininko vidinį jausmų pasaulį, santykį su aplinka. Darbuose vyrauja realistinis, tačiau kartais impresionizmo ar net postimpresionizmo įtaką atskleidžiantis braižas.

Kiekvienas paveikslas tai tarsi savotiškas vizualus dienoraštis, kuriame atsispindi menininko matyti kraštovaizdžiai, kelionių įspūdžiai. Paveikslai „Kelias rudenį“ (1980), „Laukiantys pavasario“ (1983) ar „Graži rudens diena“ (1994) atskleidžia ne tik kraštovaizdžio grožį, bet ir dailininko gebėjimą perteikti nuotaikas – melancholišką rudens rimtį ar pavasario gaivą.

Menininkas eksperimentavo su potėpiais, tekstūromis ir spalvomis. Jo tapymo maniera pasižymi natūralumu, jai būdingas ekspresyvus ir kartu subtiliai valdomas potėpis. Dailininko darbuose ryškus šviesos ir šešėlių santykis, suteikiantis paveikslams gyvybės, erdvės ir gilumos.

Šioje retrospektyvinėje parodoje eksponuojami darbai apima dailininko kūrybos raidą nuo ankstyvosios tapybos 1954 metais, iki brandžių kūrinių 1988-iaisiais. Paveikslai atskleidžia jo tapybinio braižo formavimąsi – nuo akademinio realizmo iki vis laisvesnio ir ekspresyvesnio potėpio, kuris ypač išryškėjo apie 1962 metus. Parodoje galima išvysti tiek ankstyvuosius darbus, kuriuose dominuoja realistiniai gamtos vaizdai, tiek vėlyvuosius kūrinius, kuriuose dailininkas daug dėmesio skyrė spalvų harmonijai bei emocinei raiškai.

Dukra Daiva Raginienė